Diana Lukošiūnaitė

„Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ Druskininkų skyriuje dirbu jau 11 metų. Esu socialinė darbuotoja ir mokytoja. 10 metų ruošiu ir rengiu tarptautines parodas, organizuoju daug akcijų, parodų, seminarų.“

Susipažinkime su Diana iš arčiau:


Darbai pateisina pasirinkimą

Lietuvos kurčiųjų draugijos, Tautodailininkų sąjungos narė, Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos ( LSKD ) „Guboja“ Druskininkų skyriaus mokytoja ir socialinė darbuotoja Diana Lukošiūnaitė šiame mieste žinomas ir savas žmogus. Čia ji gimė, augo, mokėsi ir kūrė ateities planus. Turinti klausos negalią, tačiau stiprią valią ir siekį, bei norą padėti ligos palaužtiems, jau vienuolika metų ugdo įvairias negales turinčius druskininkiečius, mokydama meno subtilybių, ruošdama su jais parodas, dalyvaudama renginiuose, akcijose.

Takais ir keliais į tikslą

Jeigu tikėsime posakiu, kad dievai grūdina kiekvieną žmogų norų išsipildymu, tai akivaizdu, kad Dianai ant pečių užkrovė įspūdingo dydžio troškimų naštą. Nes jau nuo mažens mergaitė buvo ir smalsi, ir ne pagal metus gabi: šešerių, imdama pavyzdį iš mamos, ji jau nėrė vašeliu, piešė, skaitė knygeles. Vyresnė sesuo lankė muzikos mokyklą ir grojo akordeonu, todėl ir Dianos svajonė buvo groti akordeonu, tačiau atsitiko taip, kad vietoj akordeono buvo pasiūlytas smuikas. Bet smuikas jos neviliojo, todėl mamos paskatinta, pradėjo lankyti dailės mokyklą (tekstilės specialybę).



Vaikystėje pradėjusi silpnėti klausa nulėmė tolimesnį kelią į mokslus. Diana nusprendė stoti į S. Žuko taikomosios dailės technikumą. „Studijų laikais būta visko: ir džiaugsmo, ir skausmo ašarų. Tuomet didžiausias padrąsinimas ir palaikymas būdavo mamos žodžiai, jog kitiems žmonėms yra dar ir blogiau, bet jie nenuleidžia rankų. Vadinasi, ir aš negaliu palūžti. Ir taip diena po dienos, metai po metų – kol priartėjo diplomas“, - prisimena ji.

Jos diplominis darbas - makrame technika rišta liemenė. (Makrame - tai dekoratyvinių mazgų technika (mazgų rišimas), lietuviškai vadinami pinìkai, yra vienas iš seniausiai žinomų žmonijos išradimų). Darbas stebino net 30 metų technikume dirbančios specialybės dėstytoją, tačiau galutinį egzamino rezultatą pakoregavo klausos negalia. Apmaudo neslėpė, bet sutelkusi ryžtą ir drąsą, žinias meno srityje nusprendė gilinti Kauno technologijos universitete, studijuojant dizainą. Deja, po neetiško kai kurių dėstytojų elgesio, antrame kurse studijų teko atsisakyti. Tuo laiku, asmuo su negalia dar buvo laikomas „kitokiu“ žmogumi. Tačiau, atsiradus palankesnėms aplinkybėms, Diana pradėjo neakivaizdžiai mokytis Vytauto Didžiojo universitete, socialinių mokslų fakultete. Jį baigusi, vėliau pusantrų metų Vilniaus pedagoginiame institute dar studijavo socialinį darbą su meno terapija. Buvo „pakėlusi sparnus“ siekti magistro diplomo, bet studijas sustabdė - atidėjo ateičiai.

Meno sritis – išsigelbėjimas ir kerai

Baigus technikumą, dirbti teko ten, kur tuo metu buvo galimybė įsidarbinti. Teko keisti darbus. Ragavo ir bedarbės duonos. Kurį laiką dailininkės pareigose dirbo Druskininkų Fizioterapijos gydykloje, vėliau LSIŽB „Viltis“ bendrijoje organizavo neįgalių vaikų laisvalaikį.

Savo prisiminimuose išskyrė veiklą lopšelyje – darželyje „Bitutė“. Čia dirbdama dailininke apipavidalintoja, kai dar nebuvo kompiuterių, pati piešė, kūrė mokomąsias priemones vaikučiams, leido bukletus, laikraštėlius, puošė aktų sales šventėms, apipavidalino stendus.

2002 metais, draugės pakviesta, pradėjo dirbti LSKD „Guboja“ Druskininkų skyriuje, kur labai pravertė tiek meninis išsilavinimas, tiek socialinio darbo specialybė.

Turinti didelių meninių gebėjimų ir žinių bagažą, mokytoja stengiasi kiekviename pastebėti talentą ir padėti jį atskleisti. Pati Diana išbandžiusi daugybę technikų: makrame, simegrafiją, siuvinėjimo, nėrimo, mezgimo, siuvimo, gobelenų audimo, vilnos vėlimo, tapymo ant šilko, juostų audimo ir rišimo. Kai tiek daug moki - apie laisvalaikį nesvajok.
Tačiau niekada nepraleidžia progos išmokti naujo amato, mėgsta keliauti, labai myli gamtą.

Pasižiūrėjusi kaip karpo tautodailininkė Violeta Kasabuckienė, 1998 metais pabandė pati karpyti. Pradžioje karpė augalų motyvus, vėliau darbai darėsi sudėtingesni, didesnio formato. Pradėjo kurti karpinius, kuriuose dominuoja kelios spalvos. Pernai rudenį, vienos parodos metu, darbų vertinimo komisijos atstovė paminėjo, kad tokio pobūdžio karpiniai yra vieninteliai Lietuvoje.

Diana yra išpjausčiusi peiliuku ir ne vieną didesnio formato karpinį. Išpjaustytas karpinys „Natiurmortas su veidrodžiu“ buvo eksponuotas Lenkijoje ir sulaukė daug dėmesio. Tačiau jai artimesnis karpymas žirklutėmis. Jos karpiniai spalvoti, juodų iškarpytų siluetų tik vienas kitas. Kūrėja sako, kad gamtoje tamsių spalvų mažai. Augalai, gėlės, žolytė dažniausiai būna juk spalvoti, todėl ir jos karpiniai spalvoti.
Menininkės darbai žavi lakia menine vaizduote, teikia estetinį pasigėrėjimą, skleidžia kūrėjos širdies šilumą. Kūryboje daug gėlių ir medžių motyvų. Taip pat - daug liaudies kūrybos elementų, tačiau ji jų tiesiogiai neperkelia, nekopijuoja, bet interpretuoja savaip. Dauguma kūrinėlių - simetriški, dominuojantys gamtos motyvai praplečiami iki sudėtingų kompozicijų
Kūryba jai - savotiška meditacija, kuri suteikia jėgų eiti toliau gyvenimo keliu.

Parodų, seminarų dalyvė, knygų bendraautorė

D. Lukošiūnaitė jau surengusi dvi personalines karpinių parodas, yra dalyvavusi tarptautinėse parodose Lenkijoje, Gdansko Meno namuose. Taip pat nuo 2002 metų dalyvauja bendrose parodose Druskininkuose bei Alytuje.

Dalyvavo I- joje respublikinėje taikomosios dailės parodoje – konkurse „Iš Džiugo sakmių“ Telšiuose. Yra pirmosios vietos laimėtoja Velykinio atviruko konkurse, kurį organizavo Pilnų namų bendruomenė. Keletas tekstilės darbelių buvo išspausdinta žurnale „Rankdarbiai“.

Kūrybinga, visur spėjanti, D. Lukošiūnaitė yra ir knygelių vaikams bendraautorė bei dailininkė: su L. Černiauskiene sudarė ir iliustravo „Metų ratas. Pavasarėlis“. Kitą L. Černiauskienės knygelę, „Bitutės Zuzės nuotykiai“, iliustravo piešinėliais, maketavo ir iliustravo logopedės N. Kazlauskienės pratybų knygelę „ Mano vaikas kalba“, A. Raugailaitės „Merkininkiškių pasakojimai“. Jos karpiniais iliustruota ir LNRS narės A. Grėbliūnienės poezijos rinkinys „Akių ramybės ežere“.

Diana savo įgytomis žiniomis dalinasi seminarų, akcijų metu: moko vaikučius ir jaunimą karpymo meno, vilnos vėlimo, piešimo. Pati dalyvauja mokomuosiuose seminaruose. Po kelerių meno terapijos seminarų bei vasaros stovyklos, aktyviai domisi šia sritimi ir jau keletą metų yra Lietuvos meno terapijos asociacijos narė.

Apie Druskininkų parapijos namuose atidarytą Dianos ugdomo neįgalaus jaunimo parodą „Pramintais vasaros takais ateinam pas Tave, Marija“ rašė krikščioniškas laikraštis „XXI amžius“.

Praėjusių metų rudenį D. Lukošiūnaitė su kitais 33 piligrimais iš Lietuvos dalyvavo kelionėje į Asyžių, susitiko su Š.Tėvu, kur su kitų religijų atstovais buvo atnaujintas įsipareigojimas kurti taiką.

Sunkumai padeda atrast gabumus

Dianos gimtinė – Druskininkai - ne tik ramybe, gamtos grožiu, sveikatos šaltiniais garsus Dzūkijos kurortas: čia kūrė vienas iš žymiausių Lietuvos menininkų M. K. Čiurlionis. Kiekvienais metais LSKD Druskininkų skyrius rengia dailės – muzikos akcijas „M. K. Čiurlionio etiudai“. Tai tarsi prisilietimas prie didžiojo menininko kūrybos ir kartu jos interpretavimas.

Ypatingus sentimentus šiam kurortui reiškė ir poetas J. Marcinkevičius. „Kol kas aš teturiu 2 vietas į kurias norisi sugrįžti – tėviškė ir Druskininkai“, – taip yra teigęs jis. Prie poezijos ir kitų menų asociacijos „Branduma“ projekto „ Prie atsiminimų medžio su poetu J. Marcinkevičium“ įgyvendinimo su ugdytiniais prisidėjo ir Diana. Ant simbolinio lapo lakšto sukūrė rugių lauką. Varpų grūdus papuošė poeto žodžiais ir dalijo susirinkusiems, kad augintų ir puoselėtų didesnius javų plotus – gėrio laukus. Kūrėja turi subtiliąją energiją, savitą skonį, nemažą patirtį. Visa tai moka suderinti ir kryptingai panaudoti.

Pašnekovė prisipažįsta, kad viską pasiekusi daug dirbdama, eidama tik į šviesą, ieškodama gėrio, pati jį kurdama. Gal ir ne visada visą informaciją išgirstanti, tačiau neatsisakanti dalyvauti renginiuose. D.Lukošiūnaitė teigia: „Juk ko neišgirsti, galima kompensuoti regėjimu, pajautimu. Tačiau tai gal įneša tik daugiau atspalvių į žmogaus gyvenimą. Ne paslaptis, kad jaunystėje profesijos pasirinkimą pakoregavo negalia, tačiau vėliau teko su ja susigyventi, ir dabar į patirtą nuoskaudą reaguoju lengviau. Sunkumai žmogų užgrūdina ir kartu padeda atrasti savo sielos lobius, gabumus.“

Informacija parengta pagal Lietuvos kurčiųjų draugiją